Nepastebimo rando beieškant

Grožio chirurgija, odos procedūros

6 min. skaitymo

Parengė gyd. Tomas Manelis, Medicinos diagnostikos ir gydymo centras, Čikagos minimaliai invazinės chirurgijos instituto (Chicago Institute of Minimally Invasive Surgery) bendradarbis.

Chirurgija yra meno forma, kuri bent vienu aspektu primena Don Kichotą, kovojantį su vėjo malūnais. Šis paradoksas slypi pačioje chirurgijos esmėje – jos invazinėje prigimtyje, tai yra chirurgijai būtinas pjūvis, kurio gijimo pasekmė – randas, o jis nepageidaujamas daugeliu požiūrių. Vienas jų – randas yra matomas ir bjauroja natūralią žmogaus išvaizdą. Tačiau ši kova nėra tokia beviltiška, kaip galėtų atrodyti. Pavyzdžiui, viena tokių milžiniškų pergalių, pasiektų praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje, yra laparoskopinė ir kita minimaliai invazinė chirurgija, kuri labai stipriai sutrumpino chirurginius pjūvius, o kartu ir jų pastebimumą, arba endoskopinė chirurgija, kurios dėka išvengiama odos pjūvių ir randai nėra žmogaus akiai matomoje išorėje.

Tačiau tai nebuvo tiesioginis nepastebimo rando paieškos vaisius, greičiau „teigiamas šalutinis poveikis“. Po šios patirties atsirado kelios endoskopinės chirurgijos atmainos, kurios pradėjo kreipti didelį dėmesį ne tik į medicininės problemos (ligos) korekciją, bet ir į rando pastebimumą. Viena tokių atmainų yra mikrolaparoskopinė chirurgija, kur naudojami kur kas plonesni instrumentai, ir trokarai, kai pilvo sienoje daromas pjūvis (skylutė) yra „mersedeso“ žvaigždės formos. Tai dar labiau sutrumpina tiesų pjūvį, vadinasi, jo pastebimumą. Antra chirurgijos atmaina – chirurgija per natūralias angas, kuri iš esmės yra endoskopinė laparoskopija – į pilvo ertmę patenkama per burną, makštį ir bambą ir taip visiškai paslepiamas pjūvis. Bet ką daryti, jei chirurginės procedūros metu nori nenori tenka daryti odos pjūvį ir, neduok Dieve, matomoje vietoje?!

Kaip padaryti randą mažiau pastebimą, chirurgai greičiausiai pradėjo galvoti nuo tada, kai pamatė pirmą sugijusį pačių padarytą pjūvį. Buvo pasitelktas pastabumas, patirtis ir beribis žmogaus išradingumas, kurie davė tikrai stulbinamų rezultatų.

Kadangi bent jau kol kas žmogiškos fiziologijos patobulinti nepavyko, tenka apgaudinėti ne tik žmogaus akį, bet ir kur kas labiau sofistikuotus regos analizatoriaus lygmenis ir net pasąmonę. Pirmosios veiksmingos gudrybės paslėpti randą buvo chirurginio pjūvio atlikimas raukšlėje arba plaukuotoje vietoje, taip jį tiesiog paslepiant. Vėliau sugalvota, jog galima pjūvį daryti po krūtimi arba pažastyje, kur randai paslepiami po nuleistomis rankomis ar nusvirusiomis krūtimis, o iki norimo tikslo, tarkim, širdies ar plaučių, krūties liaukos, daromas tunelis. Dar viena šauni gudrybė yra pjūvio atlikimas tose vietose, kur susitinka dvi skirtingos spalvos, pavyzdžiui, tarp stipriai pigmentuotos, rusvos, spenelio areolės ir likusios krūties odos. Taip pat tarp skirtingų faktūrų, pavyzdžiui, pjūvis plaukų linijoje arba ten, kur susikerta skirtingos plokštumos, sakysim, tarp skruosto ir ausies.

Tomas Manelis, Medicinos diagnostikos ir gydymo centro chirurgas

Tačiau ką daryti, jei niekur nepavyksta paslėpti rando?

Paradoksalu, nors karas yra bene tragiškiausias reiškinys žmonijai, jis prisidėjo prie šios problemos sprendimo. Karų metu įgyta patirtis yra neišsenkamas lobis chirurgijai, kuri tarnauja žmonijos labui. Taip analizuojant Pirmojo pasaulinio karo metu sukeltų žaizdų rezultatus buvo pastebėta, kad kai kurios neinfekuotos plėštinės žaizdos sugydavo gražiau negu tiesūs, tvarkingi chirurginiai pjūviai. Vėliau buvo pastebėta, kad po ne visai tvarkingos Z plastikos (taip pavadinta todėl, kad pjūvis yra z raidės formos) likęs randas veide yra mažiau pastebimas nei tiesus, daugybinės W plastikos (pjūvis – ilgas, tvarkingas zigzagas) randas dar mažiau traukia akį.

Galiausiai maždaug prieš 20 metų Jūsų kuklaus tarno mokytojas dr. Deividas Teplika (David Teplica) iš Čikagos, labai kūrybingas ir pastabus gydytojas, fotomenininkas, pasauliui padovanojęs daug garsių nuotraukų, pedagogas ir mokslininkas, pasiūlęs „anatominės predeterminacijos“ (angl. anatomic predetermination)* koncepciją, atradęs „nefunkcionuojančius krūtų kauburius“ (angl. vestigial breast mounds), sukūręs savitą riebalinio audinio perkėlimo techniką, su kuo ketinu Jus supažindinti ateityje, taigi šis mokslininkas atkreipė dėmesį, jog tiesūs randai yra labai pastebimi, todėl atlikęs iki tol buvusios mokslinės literatūros apie šią problemą analizę pasiūlė visiškai naują chirurginio pjūvio koncepciją, kurią pavadino „nuolat kintančiu“ (angl. irregularly irregular) pjūviu.

Pastarąją techniką dr. D. Teplika ir jo mokiniai, kaip jau minėjau, taiko apie 20 metų ir rezultatai džiugina – randai tikrai mažiau pastebimi. Pasitaiko net kuriozų, kai ligonis po daug metų apkaltina chirurgą, jog šis neatliko jam žadėtos procedūros, nes neranda ją įrodančio rando. Nuolat kintančio pjūvio technika ir jos rezultatai yra plačiai aprašyti ir tebėra pristatomi prestižiniuose plastinės chirurgijos mokslo periodiniuose leidiniuose ir vadovėliuose.

Rando operacija

Stebuklo iš tiesų čia nėra, randas niekur nepranyksta, bet dėl „daugiakryptiškumo“ ne taip, kaip tiesų randą, tempimo jėgos veikia beveik visomis kryptimis, todėl jis tampa reljefiškai lygesnis daugelyje vietų. Tačiau dar didesnė nepastebimumo gudrybė slypi žiūrėtojo smegenyse. Šioje vietoje reikia truputį atsitraukti ir pasinaudoti žmonijos patirtimi kitoje srityje. Šaltinis yra vaizduojamojo meno ir su juo susijusi psichofiziologijos teorija, kuri teigia, kad žmogaus kūne neegzistuoja jokių griežtų, apibrėžtų, tiesių linijų.

Linijos atsiranda ten, kur susiduria skirtingos materijos, pavyzdžiui, žmogaus kūnas ir oras, žmogaus kūnas ir rūbo medžiaga ar kitas objektas, galūnė ir liemuo, plaukai ir oda, vokas ir akis ir t. t. Tai atsitinka ir ten, kur susitinka skirtingos spalvos audiniai: lūpos ir oda, spenelio areolė ir oda. Iš dalies taip yra todėl, kad mes matome šviesos ir šešėlio žaismą, o kadangi Žemė turi atmosferą, pastaroji sklaido šviesą ir perėjimas iš šviesos į šešėlį yra laipsniškas (ne griežta linija, kaip galbūt yra Mėnulyje, kur atmosfera labai išretėjusi).

Kadangi žmogus yra empiriškas (pažįstantis ir suvokiantis aplinką ir gyvenimą per patirtį) sutvėrimas, jo smegenys 4 milijonus metų kaupė patirtį ir išmoko akimirksniu atskirti, kas yra natūralu ir būdinga ir kas – netipiška. Žmogus automatiškai pastebi tiesias, išreikštas žymes ant odos paviršiaus, o „chaotiškas“, nelygus, nevienodos spalvos (tarytum natūraliai atsirandanti augimo, nutukimo ar nėštumo strija, smulkus poodis kapiliaras) darinys neužkliūva regos analizatoriaus „kontrolieriui“ ir yra subjektyviai mažiau pastebimas. Šioje vietoje norėčiau paminėti dar vieną kur kas vėliau žmogaus smegenyse užsifiksavusią patirtį: plėštas, chaotiškas randas rodo santykinai nedidelę sveikatos problemą, susijusią su paviršutine žaizda.

Tokių randų kiekvienas turime nuo vaikystės, kai lakstėme „nubalnotais“ keliais. O štai tvarkingas chirurginis randas reiškia kažkokį rimtesnį sutrikimą, kuriam ištaisyti prireikė chirurginės invazijos, o tai jau gali rodyti didelę sveikatos, gal ir genetikos problemą. Tvarkingas randas jo savininką priskiria prie „brokuotų“, „silpnesnių“, „antrarūšių“ populiacijos – pasąmonei juk nenurodysi būti politiškai korektiška, ji fotografuoja gyvenimą tokį, koks yra, ir daro savo nepriklausomas, empirika paremtas išvadas.

* terminų vertimas iš anglų kalbos – autoriaus.