Galvojate apie atostogas užsienyje? Nepamirškite apsilankyti pas infekcinių ligų gydytoją

Prasidėjo paskutinis žiemos mėnesis, ir daugelis jau svajoja apie malonią šilumą bei maudymąsi jūroje. Planuojant kelionę į šiltus kraštus, vertėtų pasirūpinti ne tik nauju maudymosi kostiumėliu, bet ir pasidomėti toje šalyje siaučiančiomis ligomis. Kokiomis vakcinomis derėtų pasiskiepyti ruošiantis keliauti į egzotinius kraštus ir kokie pavojai tyko pernelyg atsipalaidavus, pasakoja Medicinos diagnostikos ir gydymo centro infekcinių ligų gydytoja Gabrielė Gaižutytė-Monteleone.

„Keliautojai užsikrečia infekcinėmis ligomis keliais būdais. Dažniausios infekcijos – keliautojų diarėja (viduriavimas), į organizmą patenkanti per netinkamai paruoštą maistą arba vandenį“, – pasakoja Gabrielė Gaižutytė-Monteleone.

Susidūrę su diarėja, didžioji dalis žmonių skundžiasi karščiavimu, viduriavimu, vėmimu, pilvo pūtimu ir skausmu, apetito stoka. Šie simptomai pasireiškia per 1–3 paras nuo netinkamo maisto arba vandens suvartojimo. Deja, šios ligos neįmanoma išvengti pasiskiepijant, tad svarbu imtis profilaktinių priemonių: tinkamai plauti rankas, rinktis tik gerai termiškai apdorotą maistą, ypač mėsos ir žuvies produktus, vengti gerti vandenį iš vietinių telkinių ar valgyti menkai žinomose vietinių gyventojų pakelės užeigose, kruopščiai plauti vaisius ir daržoves. Kelioninėje vaistinėlėje pravartu turėti probiotikų, padedančių palaikyti tinkamą žarnyno mikroflorą.

Skiepas – geriausia profilaktika

Specialistė G. Gaižutytė-Monteleone sako, kad yra infekcinių ligų, kurių galima išvengti pasiskiepijus. Viena jų – virusinis hepatitas A, visuomenei geriau žinomas kaip keliautojų gelta. Į žmogaus organizmą užkratas patenka per rankas nuo įvairių aplinkos objektų, su vandeniu ir maistu. Vandenyje virusas gali gyvuoti iki 12 mėnesių.

„Virusas vandenyje žūsta tik virinant (reikėtų jį virinti ne mažiau nei 5 minutes). Maisto produktai, kurie termiškai neapdoroti, taip pat yra svarbūs užkrato perdavimo veiksniai. Ypač pavojingi pakrančių jūros maisto produktai.

Užsikrėtus liga, prasideda ūmūs gripo simptomai (karščiavimas, bendras silpnumas, galvos skausmas, kartais sutrinka kvėpavimas), dažniausiai besitęsiantys 5–7 dienas. Kai temperatūra tampa normali, dažniausiai sutrinka virškinimas – prasideda pykinimas, skundžiamasi prastu apetitu, vėmimu, rečiau – skausmu po krūtine. Dar po 1–2 dienų pagelsta akių odenos, vėliau – gleivinės ir oda, o atliekant tyrimus pastebimas stipriai padidėjęs kepenų pažeidimo fermentų skaičius.“

Geriausia profilaktika nuo virusinio hepatito A – vakcinacija. Šiuolaikinės hepatito A vakcinos yra imunogeniškos ir saugios. Suleidus vos pirmąją vakcinos dozę, po 4 savaičių 95–100 proc. vaikų ir suaugusiųjų susidaro apsauginis antikūnų titras. Norint įgyti imunitetą visam gyvenimui, po 6 mėn. vakcinacija turėtų būti kartojama.

„Kita vakcinomis valdoma infekcija – vidurių šiltinė. Tai žarnyno infekcija, kuri, kaip ir hepatitas A, perduodama fekaliniu-oraliniu būdu. Ligos sukėlėjas – bakterija Salmonella typhi – iš infekuoto žmogaus organizmo išsiskiria su išmatomis ir šlapimu. Į kitą organizmą patenka su vandeniu ir maistu, per nešvarias rankas. Užkratas gali būti perduotas valgant žalias daržoves ir vaisius, o kai kuriose šalyse svarbūs rizikos veiksniai yra vėžiagyviai. Vidurių šiltinei, skirtingai nei kitoms žarnyno infekcijoms, beveik visai nebūdingas viduriavimas“, – pasakoja infekcinių ligų gydytoja.

Liga prasideda po 1–3 savaičių trunkančio inkubacinio periodo. Jai būdingas užsitęsęs karščiavimas, stipri bendra intoksikacija, galvos, raumenų skausmai, sulėtėjęs širdies ritmas, blužnies padidėjimas, trumpalaikis bėrimas. Esant sudėtingesniam atvejui, gali atsirasti žarnos pratrūkimas, gausus kraujavimas ir infekcinis toksinis šokas. Vidurių šiltinė tęsiasi daugiau nei mėnesį.

Vidurių šiltinės gali pavykti išvengti laikantis bendrųjų higienos reikalavimų, tačiau, vykstant į žemo ekonomikos lygio šalis, rekomenduojama pasirinkti vakcinaciją. Apsauginis imunitetas susidaro po 14–20 dienų, o kas trejus metus rekomenduojama revakcinacija.

Vabzdžių perduodamos infekcijos gali baigtis ir mirtimi

Antra grupė ligų, su kuriomis keliautojai dažniausiai susiduria, yra vabzdžių, dažniausiai moskitų, perduodamos infekcijos. Geltonasis drugys, dar vadinamas geltonąja karštlige, yra itin pavojinga infekcija, pasireiškianti karščiavimu, didele intoksikacija, gelta, kraujo krešumo sutrikimu, inkstų ir kepenų pažeidimais bei didele mirties rizika.

„Liga yra paplitusi šiaurinėje Pietų Amerikos dalyje, Vakarų, Rytų ir Centrinėje Afrikoje. Didėja endeminė zona ir Brazilijoje. Tačiau nėra ko bijoti šios ligos, nes tai vakcinacija valdoma infekcija, o  vykstant į geltonojo drugio paplitimo šalis reikalingas tarptautinis sertifikatas, patvirtinantis vakcinaciją nuo geltonosios karštligės, – pasakoja infekcinių ligų gydytoja G. Gaižutytė-Monteleone. – Vakciną būtina sušvirkšti likus ne mažiau nei 10 dienų iki išvykimo į endeminę zoną. Vakcinacija užtikrina imunitetą visam gyvenimui.“

Kitos moskitų platinamos dažnesnės ligos yra maliarija ir Dengės karštinė. Deja, iki šiol šių ligų vakcinų nėra, todėl galioja bendros profilaktikos priemonės, stengiantis išvengti uodų įkandimo. Keliautojų prašoma vilkėti marškinius ilgomis rankovėmis, kelnes, neuždengtas kūno vietas reguliariai purkšti repelentais, naudoti elektrinius difuzorius, skirtus atbaidyti vabzdžius, lipnias juostas, apsauginius tinklus virš lovos ar languose bei kt. priemones.

Maliarijos profilaktikai taip pat taikoma chemoprofilaktika vaistais. Tai svarbiausia maliarijos profilaktikos priemonė. Dėl tinkamo vaistų parinkimo, vartojimo trukmės ir dažnio būtina pasikonsultuoti su infekcinių ligų gydytoju.

„Maliarija – tai pirmuonių Plasmodium sukeliama kraujo liga, pasireiškianti pasikartojančiais karščiavimo epizodais, atsirandančiais dėl kraujo ląstelių irimo. Pirmuonys į žmogaus organizmą patenka įkandus uodo Anopheles patelei. Tai vyksta tamsiuoju paros metus iki patekant saulei, – pasakoja infektologė. – Taigi maliarija galima susirgti keliaujant regionuose, kuriuose paplitęs šis uodas.

Skirtingų tipų maliarijos plazmodijų sutinkama Afrikoje, Azijoje, Lotynų Amerikoje. Prieš vykstant į minėtus kontinentus dėl maliarijos rizikos rekomenduotina pasikonsultuoti su gydytoju infektologu, apžvelgiant maliarijos paplitimo žemėlapį.“

Didžiausia rizika susirgti yra chemoprofilaktikos preparatų nevartojantiems, imuniteto neturintiems turistams. Vietiniai gyventojai serga lengviau, nes dėl dažno sirgimo susiformuoja dalinis grįžtamasis imunitetas.

Didžiausia sunkios ligos rizika esti mažiems vaikams, nėščiosioms ir žmonėms, kuriems pašalinta blužnis.

Klinikiniai ligos simptomai dažniausiai pasireiškia praėjus 1–4 savaitėms nuo uodo įkandimo. Pagrindinis maliarijos simptomas – drugio (karščiavimo) priepuolis. Pradžioje būdingas nereguliarus karščiavimas, bendri negalavimo požymiai: raumenų, galvos skausmai, viduriavimas, pykinimas, vėmimas. Dažniausiai nuo antros savaitės karščiavimo epizodai sinchronizuojasi, kai kas 48–72 val. atsiranda drugiui būdingi priepuoliai. Jų metu žmogus labai dreba, vėliau pakyla temperatūra net iki 40 laipsnių ar dar daugiau, o po 3–4 val. gausiai išprakaituojama. Pastaruoju metu pastebima, jog sinchronizacija retėja ir karščiavimo epizodai gali būti dažnesni arba retesni, tačiau maliarijos diagnozės atmesti nereikėtų. Jai komplikuojantis gali atsirasti sąmonės sutrikimų, traukulių, inkstų nepakankamumas, plaučių pabrinkimas ar net ištikti mirtis.

Paauglystėje gautus skiepus būtina atnaujinti

Atvykus pas infekcinių ligų gydytoją pasikonsultuoti dėl kelionės skiepų dažnai tenka papildomai pasiskiepyti ir nuo kitų infekcijų.

„Nedaugelis žino, kad kas dešimtmetį reikėtų pakartotinai pasiskiepyti nuo difterijos, stabligės ir poliomielito. Šioms ligoms imunitetas jau būna susilpnėjęs, tad jeigu paskutinė vakcinacija nuo šių ligų buvo sulaukus 15–16 metų, esant 25–26 metų vakciną būtina pakartoti.

Esant rizikai užsikrėsti per organizmo skysčius, rekomenduotina atlikti vakcinaciją nuo hepatito B. O vykstant į kai kuriuos regionus, praverstų ir meningokokinė vakcina. Įvykus nelaimingam atsitikimui, kai įkanda laukinis ar naminis gyvūnas, reikėtų nedelsti ir net kelionės metu susisiekti su vietiniu gydytoju dėl pasiutligės profilaktikos. Raginu nedvejoti ir dėl konkretaus vakcinacijos plano visada konsultuotis su specialistu“, – sako infektologė G. Gaižutytė-Monteleone.

Specialistai sako, kad pas infekcinių ligų gydytoją reikėtų apsilankyti iki kelionės likus 3–4 savaitėms. Imunitetas dažniausiai formuojasi per pirmąsias 2 savaites nuo vakcinos suleidimo, todėl atvykę pas gydytoją prieš 3–4 savaites būsite tikri, kad atostogų nesudrums netikėtos infekcijos.

Ką vertėtų žinoti keliaujant su vaikais?

Vaikai kelionėse dažniausiai serga ar užsikrečia tomis pačiomis infekcijomis, kaip ir suaugusieji, tik kartais simptomai būna daugiau arba mažiau išreikšti. Pavyzdžiui, vaikui iki 6 metų susirgus hepatitu A (gelta), liga pasireiškia tik apie 10 proc. atvejų, o suaugusiesiems – 70–80 proc.

„Visų pirma svarbiausia, kad vaikai nuo pat gimimo būtų skiepijami pagal valstybės sudarytą privalomųjų skiepų kalendorių, – tikina G. Gaižutytė-Monteleone. – Nuo dvejų metų vaikams, keliaujantiems su tėvais, turėtų būti skirtos tos pačios vakcinos kaip ir tėvams. Dėl mažesnių vaikų skiepijimo papildomomis vakcinomis reikėtų pasikonsultuoti su pediatru ir gydytoju infektologu.“

Dažnas lietuvis atostogoms su visa šeima renkasi Turkiją arba Egiptą. Šiose atostogų kryptyse keliautojai dažniausiai suserga arba užsikrečia diarėjomis. Čia svarbu valgyti tik tinkamai termiškai apdorotą maistą, vengti vietinių gyventojų siūlomo gatvės maisto, negerti vandens iš čiaupo ar vandens telkinių, reguliariai ir tinkamai dezinfekuoti rankas.

„Nors tiek Turkija, tiek Egiptas nebelaikomos egzotiškomis kryptimis, ir ten pasitaiko užsikrėtimo hepatitu A atvejų, todėl vakcinacija nuo šios ligos ypač svarbi. Keliaujant po itin skurdžius regionus nereikėtų bijoti ir vakcinacijos nuo vidurių šiltinės. Žinoma, svarbu atnaujinti vakcinaciją nuo difterijos, stabligės ir poliomielito“, – teigia gydytoja.