Kada reikalinga nefrologo pagalba?

Šlapimo organų infekcijos – tai dažnai pasitaikančios ligos, su kuriomis tenka susidurti nefrologams. Dažniausias simptomas, kuris priverčia ieškoti gydytojo, – skausmas šlapinimosi metu ir dažnas lakstymas į tualetą. Tačiau į kokį gydytoją kreiptis – urologą ar nefrologą? Tai dilema, kurią dažnai tenka spręsti moterims, šlapimo organų infekcijomis sergančioms dažniau negu vyrai.

Kokias atvejais reikėtų ieškoti nefrologo pagalbos? Ką turėtume žinoti apie šlapimo organų ligas? Kalbamės su Medicinos diagnostikos ir gydymo centro, įsikūrusio V.Grybo g. inkstų ligų gydytoja med. dr. nefrologe Aurelija Zamauskaite.

– Kodėl moterys dažniau serga šlapimo organų infekcijomis?

– Kad šlapimo takų ligos moteris vargina dažniau, lemia anatominės ir fiziologinės organizmo ypatybės. Vyrų šlapimo pūslę nuo infekcijų saugo prostata, todėl juos 5 ar net 10 kartų rečiau nei moteris kamuoja šlapimo pūslės uždegimas. Priešinė liauka neleidžia infekcijai patekti iš šlaplės į šlapimo pūslę ir viršutinius šlapimo takus, taip pat nuo infekcijų saugo ir prostatos sekrete esančios antimikrobinės medžiagos.

Moters šlaplės anga, makštis ir išangė yra arti viena kitos. Makštyje ir apie išangę yra palanki aplinka infekcijai tarpti, o anatominis artumas ir trumpas šlapimo kanalas didina infekcijos patekimo į šlapimo pūslę galimybes. Susirgus lytinių organų uždegimu, jis irgi neretai pereina į šlapimtakius ir šlapimo pūslę. Arti šlapimo kanalo yra ir išangė, iš kurios, tinkamai nesilaikant higienos, išmatose esančios bakterijos gali lengvai patekti į šlapimo kanalą.

– Kokie yra šių ligų rizikos veiksniai? Ar įmanoma išvengti šlapimo organų ligų?

– Didelė problema yra negydytos, netinkamai gydytos ar visiškai neišgydytos šlapimo takų infekcinės ligos. Teigiama, kad apie 20–40 proc. moterų bent kartą gyvenime yra sirgusios šlapimo pūslės uždegimu (cistitu). Šios ligos metu bakterijos patenka į šlapimo takų gleivinę, ten prisitvirtina, pradeda daugintis ir sukelia uždegimą, kuris ilgainiui gali pereiti ir į inkstus. Bakterijų į šlapimo sistemą gali patekti ir lytinių santykių metu. Todėl lytiškai aktyvioms moterims iškyla didesnė tikimybė susirgti šlapimo organų infekcijomis. Neretai ligos sukėlėjas patenka iš partnerio, todėl po intymių santykių rekomenduojama nusišlapinti ir apsiprausti. Jeigu šlapimo takų infekcijos kartojasi dažnai, tikslinga ištirti ir gydyti abu partnerius.

Moterys, kurios naudoja kontraceptines priemones, priklauso didesnės rizikos grupei, kaip ir nėščiosios, nes hormoninė pusiausvyra gali būti paveikta. Kiti veiksniai, tokie kaip peršalimas, neseniai vartoti antibiotikai ar naujas sekso partneris, taip pat gali padidinti šlapimo organų infekcijų riziką.

Norint išvengti peršalimo sukeltos šlapimo takų infekcijos, reikėtų tinkamai rengtis – rinktis šiltesnius apatinius drabužius, nederėtų apnuoginti juosmens, pilvo, nesušalti kojų, nedėvėti itin aptemptų sintetinių drabužių.

Dažnai įtakos šlapimo takų infekcijai turi asmeninė higiena, todėl būtina laikytis tinkamų švaros ir prausimosi įpročių.

– Kodėl įtarus šlapimo organų uždegimą moteriai reikėtų kreiptis į nefrologą, o ne į urologą? Kokiais atvejais jai galėtų prireikti urologo konsultacijos?

– Jei susirgote inkstų ar šlapimo takų liga, gali tekti kreiptis pagalbos į dviejų sričių specialistus – ir nefrologą, ir urologą. Nefrologija – tai medicininė vidaus ligų specialybė, kurios atstovai specializuojasi gydant inkstų, šlapimo takų ligas, jų komplikacijas skiriant medikamentinį gydymą, taikant fizioterapijos procedūras. Ši specialybė atsirado palyginti neseniai, maždaug prieš 45 m. Ji, tobulėjant diagnostikos ir gydymo galimybėms, atsiskyrė nuo vidaus ligų gydytojo specialybės.

Urologija gyvuoja daug seniau, ir tai chirurginė specialybė, kurios atstovai gydo šlapimo takų, inkstų (akmenligę, kt.) ligas, vyrų reprodukcinės sistemos ligas, dažniau chirurginiu intervenciniu būdu. Taip pat šios specialybės gydytojai taiko įvairias intervencines diagnostikos procedūras (pvz., cistoskopiją, kuri atliekama į šlaplę įkišus specialų apžiūros prietaisą, kt.).

Tačiau, kaip jau minėjau, gydant inkstų ir šlapimo takų ligas, dažnai reikalingas abiejų šių sričių specialistų bendradarbiavimas.

– Ar šlapimo organų ligos pasižymi sezoniškumu, t. y. galbūt vasarą sergamumas išauga?

– Viena vertus, peršalimo tikimybė didesnė žiemą ir tarpsezoniu. O peršalimas didina šlapimo organų infekcijų riziką. Antra vertus, tikimybė peršalti didėja ir vasarą, kai žmonės maudosi šaltame upių, ežerų, jūros vandenyje, kai nesisaugo ir po maudynių nepersirengia maudymosi kostiumėlio, sėdi ant šaltų akmenų ir t. t. Kita vertus, šiais laikais sezoniškumas yra reliatyvus dalykas: juk ir žiemą galima išvykti atostogauti, keliauti ir šių išvykų metu peršalti ir susirgti. Staigus oro temperatūros ar klimato pasikeitimas taip pat gali būti vienas rizikos veiksnių, silpninančių organizmo imunitetą.

– Dažnai lankotės tarptautiniuose renginiuose, konferencijose. Ką naujo sužinote apie inkstų ir šlapimo organų ligas? Kokių naujienų gali tikėtis sergantieji?

– Medicinos mokslas – vienas sparčiausiai besivystančių, todėl naujienų diagnozuojant ir gydant inkstų ir šlapimo organų ligas atsiranda nuolat, jos kaskart pristatomos įvairiuose tarptautiniuose renginiuose. Kas svarbu ir aktualu šiuo metu – kad netrukus pasirodys naujos kartos vaistas, kuris padės gydyti lėtinio inkstų nepakankamumo sukeltą anemiją. Mat šią anemiją nėra paprasta įveikti, nes jai gydyti reikia tam tikrų medžiagų, kurias organizmas, esant ir progresuojant lėtiniam inkstų nepakankamumui, nustoja gaminti. Todėl džiugu, kad gydytojų praktikoje atsiras naujos kartos vaistas, kuris galės pagelbėti tokiems ligoniams. Šie vaistai tiriami atliekant didelės apimties tarptautinius mokslinius klinikinius tyrimus.

Žinoma, kad arterinė hipertenzija didina inkstų ligų riziką, kaip ir inkstų hipertenzija didina širdies ligų riziką. Tad kuriami ir praktikoje taikomi vaistai, pasižymintys nauju veikimo būdu, skirti hipertenzijai gydyti ir kartu apsaugantys inkstus nuo pažeidimų.

Sergant organizme vyksta biocheminiai pokyčiai, kuriems apibūdinti gali būti naudojami įvairūs biožymenys. Biožymuo – tai biologinis organizmo atsakas į tam tikrų kenksmingų medžiagų poveikį, rodantis nuokrypį nuo normalios būklės. Biožymenų yra daug ir daugiausia jų naudojama mokslo centruose atliekant įvairius mokslinius tyrimus, o kasdieninėje praktikoje tenkinamasi mažu jų kiekiu. Tikiu, kad ateityje įvairūs biožymenys bus naudojami plačiau, ir paprastose laboratorijose, ne tik mokslo centruose. Manau, tai padėtų dar veiksmingiau diagnozuoti ir gydyti ligas.