Šeimos gydytoja Daiva Berškienė: „Ta profesinė tarnystė – prasminga“

Šeimos gydytoja Daiva Berškienė pripažįsta, jog yra medikė iš pašaukimo, niekad pasirinkimu nesudvejojusi, o po dvidešimties darbo metų jame matanti dar daugiau prasmės. Prieš metus ji ėmė vadovauti dabar pirmą gimtadienį mininčiam Hila | Medicinos diagnostikos ir gydymo centro padaliniui Laisvės prospekte.

Gydytojo specialybė – vaikystės svajonių darbas

Kokį kelią rinksis, Varėnoje gimusi ir augusi Daiva nusprendė dar vaikystėje. „Pas mus į penktą klasę iš kito miesto atsikėlė nauja mokinė, jos abu tėvai buvo gydytojai. Mes tapome draugės. Aš ne kartą buvau ligoninėje pas jos mamą ir tėtį, mačiau, kaip jie dirba ir tai mane labai sužavėjo. Man atrodė, kad čia – svajonių darbas. Ir su ta svajone nugyvenau iki dvyliktos klasės. Kai reikėjo rinktis specialybę, nebuvo klausimų, kur bandyti stoti. Svarsčiau tarp Kauno ir Vilniaus, bet pasirinkau pastarąjį – labai norėjau gyventi sostinėje. Rezidentūrą taip pat rinkausi Vilniuje, sukūriau šeimą ir čia likau. Su vyru nekart esam kalbėję, kad Varėnoje gyvenome trumpiau nei Vilniuje“, – šypsosi su taip pat varėniškiu Juliumi, baigusiu inžinerijos mokslus, bet dirbančiu vadybos srityje, du sūnus užauginusi D. Berškienė.

Tapusi Hila | Medicinos diagnostikos ir gydymo centro dalimi jaučiasi kaip šeimoje

Daug metų ji dirbo poliklinikoje, kur tapo padalinio vadove, tad natūraliai tik trupiniai laiko likdavo tam, kas atrodė svarbiausia – pacientams, jų gydymui. Didžiumą darbo dienų surydavo administraciniai reikalai: „Įvyko tam tikri pasikeitimai asmeniniame gyvenime, kurie privertė pagalvoti, persvarstyti, kam aš noriu skirti laiką ir jėgas. Supratau, kad visgi man svarbiausia būti su žmonėmis, juos gydyti.“ Besikuriantis Hila  šeimos medicinos padalinys pakvietė ją prisijungti prie komandos. Čia ji visu etatu dirba šeimos gydytoja, o vadovavimas sudaro mažytę darbo dalį, – Daiva rado tai, apie ką svajojo.

„Iki šiol turėjau gerą kolektyvą, bet atėjusi į Hila  pasijaučiau kaip šeimoje. Kai santykiai darbe – kolegiški, pagarbūs, šilti, kai gali tartis, prašyti pagalbos, prideda labai daug pasitikėjimo. Kalbu ne tik apie mūsų 13 žmonių kolektyvą Laisvės prospekte, bet ir apie ryšį su centriniu Hila padaliniu V. Grybo gatvėje. Skambiname gydytojams, prašome pagalbos, puikiai bendradarbiaujame su registratūra – skambučių centre dirbančiais žmonėmis“, – džiaugiasi D. Berškienė.

Medicina yra profesinė tarnystė

Kiekviena diena Hila – vis kitokia. „Pirmadienį ateina daugiau žmonių, kurie per savaitgalį peršalo, sloguoja, kosėja, dar kažkas nutinka, antros savaitės pusės link atsiranda visai kitokių nusiskundimų, kurie gal labiau susiję su savaitės įtampomis ir nuovargiu.

Dalis pacientų yra tie, kuriems padedi kontroliuoti jų lėtines ligas – kartu imamės veiksmų, kad jos netrukdytų gyventi ir kad žmogus, gerdamas vaistus, jaustųsi puikiai ir pamirštų, kad turi tam tikrų sutrikimų. Žinoma, būtų gerai, kad nepamirštų vaistų, – šypsosi šeimos gydytoja, kurią darbe ypač džiugina ryšys su pacientais, sėkmingos istorijos tiek diagnostikos, tiek gydymo prasme. – Būdama šeimos gydytoja stebiu visą šeimą nuo naujagimių, kuriuos tėvai atsineša, registruoja pas mus, paauglių, jaunų žmonių, vyresnių. Matau istorijas, tam tikrus pasikartojimus, lengviau galiu priimti sprendimą.“

Kitas svarbus dalykas – vadinamasis medicininis-vadybinis darbas: kai pacientui kažkas nutinka, šeimos gydytojas padeda jam sudėlioti, kur nueiti, į ką kreiptis, su kuo konsultuotis. „Žmogus vėl grįžta į mano kabinetą, jį raminu, dėlioju tolesnį gydymo planą – nes esant tam tikriems sveikatos sukrėtimams, kiekvienas jaučiasi labai nesaugiai, tad kartais aiškinu vėl ir vėl, kas nutiko.

Išties būna situacijų, kai visi lyg girdime, ką sako gydytojas, jo klausomės ir suprantame, bet uždarius kabineto duris vėl apima panika: „Ką aš ten dariau? Ką man sakė?“ Matau didelę prasmę, kai tokiais momentais žmogaus nepalieku vieno, jį lydžiu. Tai – profesinė tarnystė.

Iš esmės medicina yra tarnystė. Suteikti pacientui laimės mes negalime, bet profesionalų saugumą tam tikrais atvejais – taip“, – pasakoja patyrusi medikė. Darbas jai niekada nekėlė streso – vyras pusiau juokais nekart sakė, jog pavydi žmonai, kuri sekmadienį jau nori eiti į kliniką. Savo darbe Daiva pastebi ir psichoterapinį momentą: „Jei tik pagalvoju, kokia esu nelaiminga, kažkas nepasisekė, darbe pamatau daug labai rimtų ir sudėtingų, skaudžių situacijų. Matydama žmones, kuriems sunkiau, bet jie randa sprendimus, suprantu, kad dėl kažkokių smulkmenų net negaliu sau galvoje chaoso kelti.“

Šeimos medicina leidžia pamatyti visumą

Berškienė pacientų mylima dėl profesionalumo, atsakingumo, kruopštumo ir holistinio požiūrio į žmogaus kūną kaip visumą. „Net specialybę – šeimos mediciną – rinkausi, nes atrodė, jog tada matysiu visą žmogų, galėsiu jam padėti visapusiškai, žinosiu skirtingų jo organų negalavimus, perprasiu, kuo jie susiję.

Iš tiesų tai pasiteisino, bet darbo eigoje pamačiau, kad medicina nėra matematika, o daugiau menas, filosofija, kūryba. Būdavo labai nemažai atvejų, kai pacientai ateina su nusiskundimais, viską susidėlioju kaip lygtį, pradedu ieškoti atsakymo – tikrinti, daryti tyrimus ir – nieko. Kartais būna dar įdomiau, kai tyrimai visiškai geri, o pacientas sako, kad jaučiasi blogai. Tada imu ieškoti, kas dar galėtų padėti paaiškinti, kas gi vyksta mūsų viduje. Tokiais atvejais ieškome funkcijų neatitikimų, netinkamos sąveikos tarp organų sistemų, o nebe pačių organų, anatominių problemų.

Nereikia slėpti, daugelį negalavimų lemia nervų sistema – tiek autonominė, kurios mes negalime valdyti, tiek ir mūsų mintys. Išties dauguma ligų – nuo nervų, išskyrus infekcijas“, – kalba ir endobiogenikės (specialistas, kuris teikia alternatyvios sveikatos priežiūros paslaugas) licenciją turinti gydytoja.

Slogias emocijas įveikti padeda boksas ir klasikinė muzika

Daivos laisvalaikis – gamta, jūra, sportas, teatras, koncertai. Ypač žavi klasikinė muzika, tad Operos ir baleto teatras, ko gero, yra antra po sporto klubo dažniausiai lankoma įstaiga. „Kai būna emociškai sunku – boksuojuosi, o įprastai dirbame individualiai su treneriu. Jis prižiūri, skaičiuoja daromus pratimus, stebi, ar taisyklingai atlieku. Atrodo – na ar pati to negalėčiau? Ne! Kažkada supratau, kodėl man patinka sportuoti būtent taip – reikia to paties, ką aš duodu žmonėms, reikia, kad manimi kažkas pasirūpintų. Kiekvienam norisi jausmo, kad kitam tą valandą esi svarbiausias, jis visą dėmesį sutelkia tik į tave. „Tu šiandien įsitempus? Einam boksuotis. Skauda nugarą? Darysim kitus pratimus““, – pasakoja gydytoja.

Medicinos ji nepamiršta ir vakare grįžusi namo, mat vyresnysis sūnus Ignas – jau šešto kurso medicinos studentas, nori su mama aptarti studijose matytus atvejus, jiedu daug kalbasi apie savo patirtis, diskutuoja. „Smagu matyti, kaip jo požiūris į profesiją kinta su kiekvienu kursu – iš idealistinio į realų, lankstesnį. Jaunėlis Simas – gimnazijos trečiaklasis, kol kas linksta į psichologiją. Jis – kaip lakmuso popierėlis. Pareinu į namus, o jis jau žino, kokia mano nuotaika“, – šypsosi Hila šeimos medicinos padalinio Laisvės pr. vadovė.