Kartojasi persileidimai? Viena priežasčių – antifosfolipidinis sindromas

Antifosfolipidinis sindromas priskiriamas autoimuninių sutrikimų grupei. Kaip pastebima, šis sindromas neretai gali tapti nesivystančių nėštumų ir pasikartojančių persileidimų priežastimi. Kaip antifosfolipidinis sindromas pasireiškia, kokios jo išsivystymo priežastys, kaip diagnozuojamas ir gydomas –  apie tai kalbamės su medicinos diagnostikos ir gydymo centro „Hila“ gydytoju hematologu Kazimieru Maneikiu.

Kuo pavojingas antifosfolipidinis sindromas?

Sergant antifosfolipidiniu sindromu (AFS), žmogaus imuninė sistema klaidingai nusitaiko į tam tikrus organizmo audinius. „Baltųjų kraujo kūnelių pagaminti antifosfolipidiniai antikūnai jungiasi prie kraujagyslių membranų komponentų. Ši imuninė reakcija gali padidinti kraujo krešulių susidarymo (trombozių) riziką ir (arba) sukelti nėštumo komplikacijas“, – paaiškino gydytojas hematologas.

Pagrindiniai antifosfolipidinio sindromo pasireiškimai:

• Trombozės (kraujo krešuliai): AFS gali skatinti kraujo krešulių susidarymą venose ir arterijose – tokiu būdu gali išsivystyti giliųjų venų trombozė, plaučių embolija, insultas, miokardo infarktas ir kt.
• Nėštumo komplikacijos: nėščioms moterims, sergančioms AFS, placentoje gali susidaryti kraujo krešulių, kurie gali lemti persileidimus ar kitas nėštumo komplikacijas, pavyzdžiui, priešlaikinį gimdymą ar vaisiaus augimo sulėtėjimą.

Kokioms žmonių grupėms šis sindromas gali pasireikšti?

Antifosfolipidinis sindromas, pasak hematologo K. Maneikio, nėra dažna liga. Jo paplitimas siekia maždaug 50 atvejų 100 tūkst. gyventojų. AFS gali pasireikšti bet kokio amžiaus ir lyties asmenims, tačiau tam tikri veiksniai gali padidinti sindromo išsivystymo riziką:

• Autoimuninės ligos. Asmenims, sergantiems autoimuninėmis ligomis, tokiomis kaip sisteminė raudonoji vilkligė, reumatoidinis artritas, Sjögreno sindromas ar autoimuninis tiroiditas, antifosfolipidinio sindromo išsivystymo rizika yra didesnė. Tokiais atvejais jis vadinamas antriniu.
• AFS dažniau serga moterys nei vyrai.
• Amžius. Nors antifosfolipidinis sindromas gali pasireikšti bet kuriame amžiuje, dažniausiai nustatomas 20–50 metų asmenims.
• Šeimos istorija. Manoma, kad tam tikrais atvejais sindromo išsivystymui įtakos turi genetinis polinkis, kartais jis pasireiškia keliems šeimos nariams.
• Kai kurios infekcijos (pavyzdžiui, citomegalo viruso, žmogaus imunodeficito viruso infekcija ar sifilis) siejamos su aukštesne AFS išsivystymo rizika.
• Tam tikri vaistai, skiriami aukštam kraujospūdžiui ar nereguliariam širdies ritmui gydyti, bei tam tikri kiti vaistai siejami su AFS išsivystymu.
• Rūkymas. Jis gali didinti antifosfolipidinio sindromo išsivystymo riziką, nes skatina kraujagyslių pažeidimą.
• Jis susijęs su didele širdies ir kraujagyslių ligų rizika, galinčia prisidėti prie kraujo krešulių arterijose susidarymo.

„Svarbu paminėti – nors šie veiksniai gali didinti AFS išsivystymo riziką, ne visiems, turintiems juos, pasireiškia sindromas. Ir atvirkščiai – šis sindromas gali pasireikšti asmenims, neturintiems minėtų rizikos veiksnių“, – paaiškino „Hila“ gydytojas hematologas K. Maneikis.

Antifosfolipidinio sindromo išsivystymo priežastys

Nėra tikslių duomenų, kodėl išsivysto antifosfolipidinis sindromas, tačiau žinoma, kad tai yra autoimuninis sutrikimas. Tokių sutrikimų atveju, kaip sakė gydytojas, imuninė sistema klaidingai atakuoja sveikas ląsteles ir audinius. Šio sindromo metu imuninė sistema veikia prieš ląstelių membranų komponentus, vadinamus fosfolipidais.

Gydytojas hematologas paminėjo keletą teorijų, kodėl AFS atveju susidaro antifosfolipidiniai antikūnai: „Genetiniai antifosfolipidinio sindromo tyrimai vis dar yra ankstyvoje stadijoje, tačiau panašu, kad genai, kuriuos paveldime iš tėvų, gali turėti įtakos šio sindromo išsivystymui. Taip pat žinoma, kad kai kurie aplinkos veiksniai, pavyzdžiui, infekcijos, tam tikri vaistai, gali turėti įtakos imuninei sistemai. Tam tikrais atvejais galima įtarti, kas galėjo išprovokuoti imuninės sistemos reakciją prieš savus audinius, tačiau provokuojantys veiksniai skirtingiems asmenims skiriasi ir ne visi, patiriantys šiuos veiksnius, galiausiai suserga AFS.“

Hematologas K. Maneikis atkreipė dėmesį, jog antifosfolipidinis sindromas dažnai pasireiškia kartu su kitomis autoimuninėmis ligomis, tokiomis kaip sisteminė raudonoji vilkligė. Taip pat, anot jo, svarbūs ir hormoniniai veiksniai, pavyzdžiui, estrogenų sudėtyje turintys vaistai arba hormoniniai pokyčiai nėštumo metu. Tai gali prisidėti prie AFS išsivystymo ar paūmėjimo ir iš dalies paaiškina, kodėl šis sindromas dažniau pasireiškia moterims, ypač vaisingo amžiaus.

Taigi, antifosfolipidinį sindromą sukelia genetinių, aplinkos ir imunologinių veiksnių derinys. Siekiant suprasti sudėtingus jo išsivystymo mechanizmus, pasak specialisto, tikslingi tolesni išsamūs moksliniai tyrimai.

Pagrindiniai simptomai ir komplikacijos

Sergant antifosfolipidiniu sindromu, didėja kraujo krešulių susidarymo rizika. Venose ir arterijose gali susidaryti trombų ir sukelti rimtų, kartais gyvybei pavojingų sveikatos problemų.

„Priklausomai nuo trombozės lokalizacijos, skirsis ir patiriami simptomai. Gali išsivystyti giliųjų venų trombozė, plaučių embolija, insultas, miokardo infarktas ir kt. Moterims, sergančioms AFS, nėštumo metu yra daug didesnė komplikacijų rizika“, – pabrėžė K. Maneikis.

Išskiriamos kelios akušerinės antifosfolipidinio sindromo komplikacijos:

• pasikartojantys (3 ar daugiau iš eilės) ankstyvi persileidimai <10 nėštumo savaičių;
• viena ar daugiau kitaip nepaaiškinamų vaisiaus mirčių ≥10 nėštumo savaičių;
• priešlaikinis gimdymas <34 nėštumo savaitę dėl preeklampsijos arba placentos nepakankamumo.

Gydytojas hematologas paaiškino, jog antifosfolipidinis sindromas kartais gali atsispindėti sergančiojo odoje: „Specifinis odos bėrimas ,vadinamas livedo reticularis, išsivysto dėl kraujotakos sutrikimo odoje. Tai yra rausvai purpurinės spalvos margas, tinkliškas odos bėrimas, galintis paryškėti šaltu oru.“

Antifosfolipidinio sindromo diagnostika ir gydymas

Antifosfolipidinis sindromas nustatomas įvertinus klinikinius simptomus ir gavus teigiamus aktualių laboratorinių tyrimų rezultatus. Medicinos diagnostikos ir gydymo centre „Hila“, kuriame dirba profesionali gydytojų hematologų komanda, galima greitai ir nelaukiant eilėse gauti specialistų konsultacijas bei atlikti reikalingus tyrimus.

Įtariant antifosfolipidinį sindromą, pacientui atliekamas bendras kraujo tyrimas, kraujo krešėjimo tyrimas ir specifiniai šio sindromo diagnostikai skirti tyrimai, siekiant nustatyti specifinius antikūnus (antikardiolipininius antikūnus ir antikūnus prieš beta-2 glikoproteiną I).

„Dabartinėse gairėse nurodoma, kad AFS diagnozei neabejotinai reikia vieno ar daugiau klinikinių kriterijų (trombozės ar nėštumo komplikacijos) ir pakartotinai teigiamų laboratorinių tyrimų rezultatų. Vieną kartą nustačius teigiamus laboratorinių tyrimų rezultatus, tyrimus reikia atlikti pakartotinai ne mažiau kaip po 12 savaičių“, – teigė gydytojas hematologas K. Maneikis.

Antifosfolipidinio sindromo gydymas priklauso nuo individualaus pasireiškimo ir rizikos vertinimo. Pasak specialisto, gali būti skiriami kraują skystinantys vaistai (antikoaguliantai ir (arba) antiagregantai). Nėščioms moterims, sergančioms AFS, prireikia papildomo stebėjimo ir gydymo, kad būtų išvengta komplikacijų nėštumo metu.

Remiantis literatūros duomenimis, pasikartojančius ankstyvus persileidimus patiriančioms moterims, sergančioms antifosfolipidiniu sindromu, laiku pritaikytas gydymas gali padidinti sėkmingų nėštumų tikimybę net iki 85 proc.