Klastingus skausmo antpuolius numalšinti padeda specialios blokados

Užklupus skausmui, natūralu įtarti, kad pažeidimas ir yra ten, kur skauda. Tačiau, pasak Medicinos diagnostikos ir gydymo centro „Hila“ gydytojos neurochirurgės Onos Laptevos, besispecializuojančios skausmo gydymo srityje, žmogaus nervų sistema tuo ir įdomi, kad tikroji skausmo priežastis slypi nebūtinai ten, kur skauda. Būna, kad žmogus kamuojasi dėl besitęsiančio rankos ar kojos skausmo, trukdančio ne tik dirbti, bet ir miegoti, o gydyti reikia stuburą. 

Nuo lėtinio skausmo kenčia kas penktas 

Patyrus traumą, skausmą sukelia dėl jos atsiradę audinių pažeidimai. Nervinėmis skaidulomis skausmo signalai keliauja į smegenis, pranešdami apie sužeidimą. Toks skausmas, nors ir stiprus, netrunka ilgai – dažniausiai tol, kol pašalinama jį sukėlusi trauma ar sugyja pažeista kūno vieta. Tačiau, Pasaulio Sveikatos organizacijos duomenimis, net kas penktas Žemės gyventojas patiria lėtinį skausmą – tokį, kuris trunka nuolat ar periodiškai kartojasi keletą mėnesių ir ilgiau. Dažnai lėtinio skausmo priežastys nėra akivaizdžios, o ir jį numalšinti sudėtinga. 

Ilgainiui lėtinis skausmas išvargina ir fiziškai, ir psichologiškai. Nukenčia darbo produktyvumas, santykiai su aplinkiniais, dėl veiklų ribotumo didėja socialinė atskirtis. Užsitęsęs skausmas taip pat siejamas ir su didesne depresijos rizika.  

Skausmo šaltinis gali slypėti ne ten, kur skauda 

Pasak neurochirurgės, skausmo iradiacija – jo išplitimas kitoje kūno vietoje, nei yra pažeista vieta, – susijęs su tuo, kad nerviniai impulsai perduoda skausmo signalus iš pažeistos vietos į toliau esančias kūno dalis, ir dažnai tai būna galūnės, pečiai ar kaklas. Dažniausi skausmo iradiacijos atvejai susiję su stuburo nervų šaknelėmis, kurios gali būti paveiktos dėl stuburo disko išvaržos, artrito ar kitų stuburo pažeidimų. Kadangi nervų sistema veikia kaip laidininkas, pažeidimas vienoje vietoje gali perduoti signalą į kitą kūno dalį.  

„Kiekvienas nervas turi savo inervacijos zoną, ir gali būti, kad skausmo atsiradimą pėdos viršutiniame paviršiuje ir blauzdos šoninėje dalyje lemia tam tikro nervo dirginimas ar suspaudimas stubure“, – aiškina O. Lapteva.  

Skausmą generuojančią problemą gydytojai pirmiausia bando nustatyti pagal tai, kaip pacientas apibūdina skausmą: jo zoną, pobūdį ir laiką, skausmą sukeliančius faktorius ir tai, kas jį nuramina. Kartu būtina ir paciento apžiūra. „Juk, pavyzdžiui, kojų skausmą gali sukelti arterijų ar venų ligos, kitos lokalios ligos (pavyzdžiui, navikai). Todėl labai svarbu surinkti detalią simptomų anamnezę, įsitikinti, kad nėra venų išsiplėtimo, čiuopiamų darinių ir kt.“, – sako gydytoja neurochirurgė. Paneigus šias opcijas, atliekami visi reikiami testai ir tyrimai – magnetinio rezonanso tomografija (MRT), elektroneuromiografija ir kiti, kurie padeda tiek išsiaiškinti tikslią problemą, tiek pritaikyti tinkamiausius gydymo būdus.  

Kai konservatyvūs būdai neefektyvūs, imamasi intervencijų 

Pasak gydytojos neurochirurgės, iradiacinio skausmo gydymas pradedamas nuo fizioterapijos, kineziterapijos ir kitų procedūrų, vėliau arba kartu įvedant medikamentinį gydymą. Tačiau nepadėjus šioms priemonėms, svarstoma invazinė skausmo gydymo galimybė, o nepadedant ir jam – sprendžiama dėl operacijos. 

Neseniai Vilniaus Antakalnio rajone duris atvėrusioje skausmo klinikoje konsultuojanti ir skausmo gydymo procedūras atliekanti gydytoja neurochirurgė O. Lapteva pastebi, kad bet kokia intervencija į žmogaus kūną turi daugiau rizikos nei konservatyvūs gydymo būdai, tačiau kalbant apie lėtinį skausmą intervencijos pasirenkamos 

tada, kai įprasti gydymo metodai judesiu, išorinio naudojimo priemonėmis ar vaistais neduoda laukto palengvėjimo,  skausmas tęsiasi toliau. 

Didesnė dalis pacientų į skausmo gydyme dirbančių neurochirurgų rankas patenka jau po ilgų gydymo etapų, kai konservatyvios galimybės jau būna išsemtos. Rečiau, bet tenka susidurti ir su kantruoliais, kurie atidėlioja kreiptis į specialistus manydami, jog anksčiau ar vėliau skausmas praeis savaime ar dar yra pakenčiamas. Deja, pastarieji į medikus kreipiasi jau su užleistomis sveikatos problemomis, dėl ko gydymas tampa ilgesnis, sudėtingesnis ir tenka imtis radikalesnių veiksmų. Būtent ilgai skausmą kenčiantiems pacientams, pasak gydytojos neurochirurgės, dažniau prireikia invazinio gydymo.  

„Ūmų skausmą stengiamės pradėti gydyti kitais būdais, jis dažniau pasiduoda intensyviam medikamentiniam gydymui“,  – komentuoja neurochirurgė.  

Procedūros priklauso nuo skausmo vietos ir pobūdžio 

Dėl iradijuojančio skausmo kenčiantiems pacientams procedūros pritaikomos pagal skausmo generavimo vietą ir pobūdį. „Hila“ Skausmo klinikoje atliekamos selektyvios epidurinės injekcijos apie sergantį nervą, nugaros raumenų blokada, trigerių taškų blokada, facetinių sąnarių kriodenervacija.  

„Selektyvi epidurinė injekcija apie nervinę šaknelę yra skirta nervo skausmui kojoje gydyti, krioterapija – facetinio sąnario sukeliamam referentiniam kojos skausmui gydyti, kitos injekcijos neselektyvios. Svarbiausia – kiekvienu atveju yra įvertinama, koks invazinis skausmo gydymas gal būti efektyviausias“, – komentuoja gydytoja O. Lapteva. 

Procedūra Skausmo klinikoje trunka nuo 30 minučių iki valandos, dar kelioms valandoms pacientai lieka stebėjimo palatoje. „Įprastai pokyčiai – skausmo sumažėjimas – pajaučiamas iškart, per keletą dienų dažniausiai pasireiškia nuskausminimo efektas, tačiau jo gali tekti laukti ir keletą savaičių. Efektas gali trukti įvairiai – nuo kelių valandų iki ilgalaikio rezultato“, – atkreipia dėmesį neurochirurgė. Ji pripažįsta – kaip ir bet kokios procedūros atveju, išlieka tikimybė, kad gydymas bus neefektyvus, dažniausiai –  dėl individualių paciento savybių. 

Yra ir tam tikros žmonių grupės, kurioms invazinis skausmo gydymas nerekomenduojamas arba ribojamas. Pasak O. Laptevos, injekcijos rizikingos pacientams su nustatytomis alergijomis leidžiamiems medikamentams ar jodo kontrastinei medžiagai. Taip pat – pacientams su kraują skystinančių vaistų vartojimo anamneze. Didesnė rizika patirti nepageidaujamą šalutinį poveikį yra ir kardiologiniams pacientams. „Pirmiesiems būtina alergologo konsultacija, bet pagal galimybes tokio gydymo reikėtų vengti. Antriesiems būtina nutraukti vaistų vartojimą prieš intervenciją, prieš tai gavus šeimos gydytojo arba kardiologo leidimą“, – pastebi neurochirurgė. 

Skausmą ilgai kenčiantiems pacientams įprastai rūpi ir tai, kaip jausis per procedūrą. Jie, pasak gydytojos O. Laptevos, turėtų žinoti, kad prieš atliekant injekciją atliekamas vietinis nuskausminimas, tačiau injekcijos gali būti nemalonios.

O kas po to?  

Skausmo klinikos specialistų pagalbos ieškantiems pacientams rūpi žinoti ir tai, ar intervencinis skausmo gydymas gali pakeisti chirurginį problemos sprendimą, ar tai tik tarpinis sprendimas, kol nepakanka indikacijų operacijai. Anot neurochirurgės O. Laptevos, esant gerai ir ilgalaikei skausmo kontrolei, pacientams, kuriems operuotis rizikinga, ar operacija turėtų būti didelė, gali pavykti operacijos išvengti arba bent sumažinti jos mastą. Tačiau, deja, ne visais atvejais, pripažįsta gydytoja: „Kartais invazinis skausmo gydymas leidžia laukti operacijos. Tam tikrais atvejais invazinis skausmo gydymas yra neefektyvus, efektyvus yra tik chirurginis gydymas. Pavyzdžiui, kai dėl stuburo kanalo susiaurėjimų skausmas nejaučiamas, bet problema yra kojų silpnumas“. 

Pacientams po jau atliktos procedūros gydytoja O. Lapteva pirmiausia primena esminę taisyklę – laikytis ramybės režimo ir gydytojo rekomendacijų: „Kurį laiką nesant simptomų, galima toliau tęsti aktyvų fizinį gyvenimo būdą tam, kad minėtos stuburo ligos nesikartotų arba būtų retesnės ir mažiau audringos“.