Psichoterapeutas Donatas Lučunas: „Perdegimo sindromas gali pasireikšti bet kurios profesijos žmogui“

Nė vienas žmogus negali išvengti streso. Su juo susiduriame kasdien ir tik nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, ar jis turės įtakos mūsų nuotaikai ir bendram nusiteikimui. Visgi neretai rinkdamiesi ignoruoti streso siunčiamus signalus patenkame į spąstus. Kartais atsiduriame ir ties perdegimo riba. Kaip atpažinti, kad stresas mus veikia pernelyg stipriai ir pamažu artėja perdegimas, pasakoja Medicinos diagnostikos ir gydymo centro psichoterapeutas, psichologas Donatas Lučunas.

Dažnas žmogus stresą laiko nuo darbo neatsiejamu veiksniu. Tačiau kaip atpažinti, kad darbo aplinka išties kelia nemalonius jausmus?

Stresą patiriame kiekvienas ir jis nėra vien tik neigiamas. Jis padeda prisitaikyti prie naujų iššūkių, pokyčių, adaptuotis. Optimalus streso lygis (arba eustresas) mus stimuliuoja, padeda mobilizuotis ir susikaupti. Teigiamas stresas paruošia mus veiksmui, drąsai veikti dorojantis su iškylančiais iššūkiais. Eustreso metu žmogus tampa darbingesnis, praplečiamas akiratis, gimsta naujų idėjų. Taigi tam tikras streso lygis žmogui yra naudingas, netgi reikalingas. Gyvensime geriau, būsime laimingesni, jei gyvenime patirsime saikingą stresą.

Tačiau nuolatinis ir lėtinis stresas žmogaus adaptacinius (prisitaikymo) resursus ir gebėjimus viršijantis stresas (dar kitaip vadinamas distresu) veikia žmogų neigiamai, gali būti žalingas. Tuomet kyla neigiami jausmai: pyktis, pavydas, nerimas, priešiškumas, nepasitikėjimas, liūdesys ar net depresija. Neigiamas stresas paveikia ir mūsų kūną, ne tik psichiką. Gali kilti galvos, nugaros, raumenų skausmas, sutrikti skrandžio veikla, atsirasti nemiga, aukštas kraujospūdis, įvairūs bėrimai, sutrikti širdies veikla ir pan.

Stresą galime atpažinti iš šių simptomų:

• sutrikęs kvėpavimas – įkvepiame per dažnai arba per retai ir paviršutiniškai,
• šalti, suprakaitavę delnai,
• įtempti raumenys, kūno įtampa,
• per didelis reagavimas arba apatija, agresyvumas,
• neigiami jausmai,
• teigiamų jausmų nebuvimas,
• nepasitikėjimas, nepasitenkinimas savimi, kitais, pasauliu,
• nelaimingumo pojūtis,
• nesusitaikymas su tuo, ko pakeisti negalime,
• negatyvus požiūris į save, savęs nuvertinimas,
• savigrauža,
• daug neigiamų minčių – dažnai mąstoma apie vieną ir tą patį dalyką,
• neigiamų minčių gromuliavimas,
• fokusavimasis į neigiamus realybės aspektus.

Ar stresas gali sukelti perdegimą? Kaip suprasti ir rasti tam ribą?

Nuolatinis, užsitęsęs, lėtinis stresas (arba distresas) gali sukelti perdegimo sindromą. Perdegimo sindromas atsiranda tada, kai žmogaus resursų nebepakanka susitvarkyti su profesiniu stresu, kai darbe patiriamas stresas viršija žmogaus prisitaikymo (adaptacines) galimybes. Anksčiau buvęs labai darbštus, dirbęs su entuziazmu, užsidegimu, žmogus gali tapti abejingas, apatiškas, be energijos ir jėgų. Toks žmogus gali pradėti nematyti darbo prasmės. Jį pradeda erzinti vadovybė, klientai, bendradarbiai.

Perdegimo sindromas gali užklupti bet kurios profesijos žmogų, tačiau pastebima, kad labai dažnai pasireiškia tiems, kurie dirba tiesiogiai su žmonėmis, teikia jiems tiesioginę pagalbą, susiduria su pavojumi ar dideliu neapibrėžtumu: medikai, paramedikai, mokytojai, socialiniai darbuotojai, psichologai, policininkai, pataisos namų darbuotojai ir pan.

Vienas pagrindinių perdegimo požymių yra išsekimas. Jis pasireiškia nuolatine įtampa, tuštumos, bukumo jausmu, energijos stoka, jėgų neturėjimu, negebėjimu susikaupti, valios praradimu, bloga fizine savijauta. Žmogus jaučiasi tarsi prislopintas. Tam tikromis akimirkomis jis gali tarsi sprogti, nesuvaldyti emocijų, pykčio, lengvai susierzinti dėl niekniekių.

Kitas svarbus perdegimo požymis yra tai, kad tokio žmogaus santykiai su kitais žmonėmis (klientais, pacientais, bendradarbiais) tampa labiau formalūs, neasmeniški, netgi negatyvūs ar ciniški. Perdegęs žmogus tampa irzlus, įtarus, nepasitiki kitais. Vis dažniau prasiveržia pykčio priepuoliai, patenkama į konfliktines situacijas. Perdegusiam žmogui klientai ima atrodyti kaip kvailiai, niekšai ir pan. Neretai imama pavydėti kitiems asmenims, kurie suvokiami kaip sėkmės lydimi, todėl vengiama su jais kontaktuoti, siekiant išvengti lyginimosi.

Perdegusio žmogaus santykis su savimi palaipsniui blogėja. Kasdien jis vis labiau nusivilia savimi, jaučiasi vis mažiau kompetentingas, abejoja dėl savo gebėjimų, tampa nepatenkintas savimi, darbe pradeda negatyviau save vertinti, kaltina, atsiranda abejingumas iki šiol mylėtam darbui. Tokiam žmogui darbe tampa sunku susikaupti, susikoncentruoti į kokią nors užduotį, stipriai mažėja motyvacija dirbti. Žmogus tampa dirglus, nervingas, jaučia stiprų nerimą, kaltę, vis daugiau nuoskaudų.

Pradžioje einantis link perdegimo žmogus gali jausti perdėtą atsakomybę už savo atliekamą darbą, net visagalybės jausmą. Vėliau darbas atrodo vis sunkesnis ir sunkesnis, didėja nepasitenkinimas juo, mažėja entuziazmas, lūkesčiai, gali atsirasti nuobodulys. Perdegusiam žmogui gyvenimas gali atrodyti neteisingas, be ateities ir perspektyvų.

Toks žmogus gali imti vis dažniau būti biure: anksti ateiti, vėlai iš jo išeiti, dirbti po darbo valandų ir namuose. Vėliau perdegusio žmogaus elgesys tampa vis labiau disfunkcinis.

Jis jau atvirkščiai – gali vėlai pasirodyti darbe, anksti iš jo išeiti, imti pažeidinėti nustatytą tvarką ar taisykles, nesilaikyti darbo terminų, vis dažniau teisintis.

Perdegęs žmogus pradeda vengti stresinių situacijų, iššūkių. Didėja jautrumas pokyčiams, rigidiškumas, mažėja lankstumas.

Darbe gali vis labiau daugėti klaidų, įvairių neatliktų užduočių, blogėti atliktų darbų kokybė, vis sunkiau pasidaro priimti sprendimus, pradėti naujus darbus, kyla stiprus noras atidėlioti, gali net atsirasti pravaikštų. Toks žmogus gali pradėti vartoti alkoholį ar net narkotikus.

Perdegęs žmogus, be išsekimo ir nuovargio, dažnai ima jausti galvos bei raumenų skausmus, gali sutrikti skrandžio ir žarnyno veikla, didėti arba mažėti svoris, prasidėti nemiga, nejautra.

Labai svarbu ugdyti savistabą – pastebėti distreso, perdegimo sindromo požymius. Kuo anksčiau pavyks tai padaryti, tuo į mažesnę duobę įkrisime ir galėsime sau padėti, galbūt net kreipdamiesi pagalbos į psichologus, psichoterapeutus.

Ką patartumėte žmogui, patiriančiam didelį stresą ir balansuojantį ties perdegimo riba?

Svarbu suprasti, kad joks gyvas žmogus negali išvengti streso. Jei mes labai stengsimės jo išvengti ir žutbūt pajusti ramybę, tai mums kels dar didesnį stresą. Turime išmokti atskirti eustresą, teigiamą stresą ar optimalų stresą nuo distreso.

Labai svarbu išmokti gyventi su stresu. Tam gali padėti įvairūs streso valdymo būdai – pabandžius tikrai galima rasti tai, kas veiks geriausiai. Vertėtų gebėti susigrąžinti vidines jėgas, rasti resursų pusiausvyrą, nepamiršti rūpintis savimi, skirti laiko poilsiui ir jėgoms atgauti.

Dažnai padeda įvairūs kvėpavimo ir sąmoningumo pratimai. Svarbu suprasti, kas mus dirgina, ir praktikuoti sąmoningą atsaką, atsisakyti automatinio reagavimo, ieškoti prasmės bet kokiame darbe (net ir rutininiame). Praktikuokite atjautą sau ir kitiems, priimkite klaidas, suprasdami, kad klaidos, nesėkmės, nelaimės, kančia yra natūrali mūsų gyvenimo dalis. Stenkitės savo dėmesį skirti teigiamiems realybės aspektams, atraskite džiaugsmo mažose kasdienybės smulkmenose ir mėgaukitės tuo, ką turite šiandien.

Ir, žinoma, raskite savyje drąsos keisti tai, ką galite keisti, bei susitaikyti su tuo, ko pakeisti galimybės neturite. Susitelkite į save ir raskite mėgstamų veiklų – juk mūsų gyvenimas neturėtų suktis vien apie darbą ir profesinį tobulėjimą.

Labai svarbu nebijoti ir jaučiant poreikį išdrįsti kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistus: psichologus, psichoterapeutus, psichiatrus. Tai yra žmogaus stiprybė!